mastermind_haz

Begalintą kartą kruvinai raudona saulė pastebimai lėtai sminga už horizonto. Kiek jausmo gali sutalpinti į tas tris minutes? kiek savęs gali spėti palikti prieš panirdamas į sutemas?

Nesustabdomos laiko tėkmės pojūtis pribloškia kaip įsiutusios jūros banga ir aš prisimenu kiekvieną pažadą duotą sau: "niekada nesuaugsiu", ir
"niekada nepamiršiu žiūrėti į dangų", ir "niekada nenustosiu matyti, kaip viskas stebuklinga", ir "amžinai mylėsiu kalnus", ir "visada matysiu saulėlydžio grožį". Kas nutiko? Suaugau. Užmiršau. Nustojau. Kalnai tapo tiesiog uoliena, o saulėlydis - tik dar viena pabaiga.

Tos beprotiškai trumpos trys minutės ir trisdešimt sekundžių kol saulė sminga su melagingu pažadu sugrįžti amžinai.

Ir prapuola visai kaip emfemeriški niekingi knygų pasaulėliai, per tris su puse minutės prapuolantys į nebūtį, nuo jų nusigręžus dėmesio veidrodėliui - padėjus knygą, lieka tik puslapio, kuriame sustota, numeris. Suspend to RAM, pamėkliška išgalvoto pasaulio būtis, suspausta į skaičiuką, rodantį, kur buvo pakelta adatėlė. Ir anokia čia paguoda, greičiau košmaras, kad vienintelis metas, kada tas pasaulis buvo gyvas, buvo jo kūrimo metu - kai purvinas demiurgas grubiai jį traukė iš nebūties į mėsingą egzistenciją.

Veidrodžių karalystėje seniai yra tik blyškus pirmosios šviesos atspindys, šviesos, kuri mums visiems švietė, kol buvau atviras jos spinduliams, kol uroboras buvo per mažas, kad galėtų įsikąsti į savo paties uodegą, kol būties nebuvo pakankamai, kad būtų savatikslė, kol durys buvo atviros, kol iš lifto šachtos gilumos dar buvo matyti žydras rugsėjo dangus -- kol spindulys netapo atspindžiu, o atspindys - prisiminimu ir visas pasaulis nebuvo nurašytas į bio-neuro-cheminę plokštelę, kuri buvo padėta į archyvą, o archyvas užantspauduotas ir užmirštas iki to laiko, kol liko trys suknistos minutės ir trisdešimt sekundžių iki nebūties.

Brūkštelėti degtuką? Ne. Dėžutė krenta iš rankų. Ugnis lieka neįdegta. Tik trys minutės ir trisdešimt sekundžių, ir visiškai nebebus svarbu, ar ugnies būta, ar ne.

Ir štai - dar vienas saulės diskas pastebimai lėtai vėl sminga į horizonto liniją, dar viena saulė, išnykstanti amžiams, dar vienas nepakartojamas saulėlydis - visai toks pats kaip kiti - nesustabdomai krenta žemyn, sunkiasi it kraujas į juodą žemę - visiškai toks, kaip kiti, toks pats neatkartojamas ir amžinai prarastas. Vienas vienintelis žalias blyksnis,

Baigta.

Kažkada kažkas, net, rodos, prisimenu, kas ir kada, padovanojo man kaleidoskopą. Paprastas žaislas - vienam gale pridedi akį, kitą galą  nukreipi į šviesesnę pusę ir žiūri. O viduj esantys spalvoti stiklo gabaliukai sukritę ant veidrodžio paišo spalvingas snaiges, panašias į tas, kurias iš spalvoto popieriaus karpo vaikai per dailės ir darbelių pamokėles artėjant žiemos šventėms. Už lango jau tamsu; dienos šviesos lempos verčia galvoti apie namų jaukumą - tiesiog fiziškai apčiuopiamą pėdomis, padėtomis ant grubaus ketinio radiatoriaus, sėdint ant stalo, nušviesto stalinės lempos, žiūrint pro langą. Už lango sninga stambiais sniego kąsniais, tačiau tai matyti tik šaltiems minkštiems gniužulams nusileidus iki melsvo kiemo žibinto apačios ir ši šalta minkšta masė uždengusi viską, kas nors kiek toliau už kiemo ribas, nutildžiusi viską - ir pasaulis, rodos, telpa į stiklinį gaublį, kurį papurčius statišką ir idilišką kišeninę visatėlę apgobia tikrų tikriausia pūga.

Paprastas žaislas - pagalvoju. Atitraukiu nuo akies, papurtau, pakeliu atgal. Prieš akis - įvairiaspalviais lapais žėrintis medis vietoje, kurios nėra, bet į kurią galima patekti - pilką rudens rytą, kai turi būti kažkur kitur, bet vietoj to pasirinkai išeiti į mišką. Aplinkui - rudens ryto rūkas, ir visos formos - minkštos, apgaubtos šaltos drėgmės, kuri sugeria ir garsus, todėl girdisi tik po batu čežantys rudi lapai, po kuriais net nematyti takelio - tačiau kojos pačios prisimena kiekvieną žingsnį, ir net negalvoji, kur ir kaip eini, tiesiog žiūri į pilką dangų remiančias medžių viršūnes, kol jos pasitraukia ir esi nedidelėje laukymėje, kurios šiame nedideliame miškelyje netgi neturėtų būti. Suvokimas, kad patekai į vietą, kurios nėra toks stiprus, kad akimirkai prisimeni sapną, kurį tau pasakojo (...) - "o tada šioje pilkoje laukymėje ima snigti storais sultingais tulpių žiedlapiais, kuriuos keliu nuo žemės, dedu į burną, kramtau - karčios žiedlapių sultys sausina burną - kramtau, šleikštu, bet kramtau, kramtau, kramtau..." - ir net krūpteli, nes akies krašteliu pamatai judesį, o pasąmonė iškart sufleruoja pilkus žiedlapius, krentančius iš dangaus, bet tai - tik paukštis, plasnojantis į pilkumą, ir greitai vėl lieki vienas pilkumoje paskendusioje laukymėje, aplinkui nuo medžių viršūnių krentant lašams.

Atitraukiu kaleidoskopą nuo akies. "Žaislo esmė - veidrodis" - galvoju pats sau - "yra kaleidoskopų, kuriuose nėra netgi stiklo gabaliukų, tik trys veidrodžiai, sustatyti į lygiakraštį trikampį ir stiklo rutuliukas gale, nukreiptame nuo tavęs". Dingteli, kad daikte iš trijų veidrodžių ir stiklinio rutuliuko, per kurį praėjęs egzistenciškai tuščias savęs nesuvokiantis pasaulis transformuojasi, persidėlioja, ir yra suvokiamas slypi kažkas giliai budistiško, tačiau nusprendžiu nesileisti į profaniškas erezijas - lai gilinasi geriau žinantys - o pats keliu kaleidoskopą atgalios, ir štai - prieš mane vaivorykšte nuraibuliuoja, nuraibuliuoja, nuraibuliuoja visos spalvos tarp juodos ir baltos, susiliejančios į vientisą velvetinę pilkumą.

Labas, aš - tavo realybė. Rašau tau mobiliuoju ryšiu iš ten ir tada - su viltimi, kad kai skaitysi, bus čia ir dabar; žmogau mielas, štai tu pasakojai pasakas tuštumai, baltam popieriaus lapui, sau - kad tarsi Joniukas miške tais pačiais trupiniais atsektum atgal, kur ir kas buvai eiliniame savo kelio į nebūtį kilometre - bet, pažvelk, tai, kas buvo kas metrą, dabar - kas porą varstų; tie, su kuriais trupiniais dalinaisi, jau seniai kaži kur. Šis kelias - tavo vieno. Atgalios juo negrįžt, ten, kur būta jūrų, stūkso kalnai; jūras pakeitę smėlėtos dykumos, miškus - apleisti pilko betono miestai. O tu vis siunti tas žinutes į ateitį, kuri visvien kažkada pasibaigs.

Atsakyk sau, kodėl, ir tada galėsi galiausiai padėti tašką.

poor little ghost boy,
let me be your human toy

maža balta piliulė. Ne man - pasauliui. Kad pasitrauktų, kad nebebūtų toks grėsmingas, kad būtų nors kiek minkštesnis ir nors šiek tiek labiau pakeliamas.

žiūriu žmogui į akis nenorėdamas nieko pasakyti. Nėra to ryšio, kuris leistų akimirkai nustoti apsimetinėti, kad esu ne toks, koks nesu. Visatos dydžio bedugnė, atsivėrusi viduje, plečiasi. Visi mano žodžiai, visos mintys ir norai - joje. Keturios sienos - tarp manęs ir pasaulio. Neperžengiama praraja tarp to, kas skaito, ir to, kas rašo. Nepataisomas atotrūkis nuo "tu" ir "aš".

taip, čia aš žiūriu į tavas akis. Nieko nenoriu pasakyti, nes pasakyti nebeturiu ką. Niekada ir neturėjau. Visada tavo mintys buvo mano žodžiai. Aš tebuvau bendrininkas tau, kalbantis įrankis tam, kuris kadaise nuėjo į mišką (aš neatsimenu), pakabino ant medžio šaldytą vištą (aš neatsimenu) ir apsikeitė vietomis su manimi - ir aš atmerkiau akis laukymėje, vis dar atsimindamas, kaip lašais liečiau medžių viršūnes bėgdamas virš tavęs - bijančio ir smalsaus ir bandančio įtikinti save - koncentriniais ratais.

tu likai ten tik tam, kad akimirkomis sugrįžtum į kūną, kuris kadaise buvo tavo. Kviesdavau tave darydamas tai, ką darei tu tik tam, kad paliktum dar gabalėlį savęs vienoje amžinoje akimirkoje. Ir su kiekviena ta akimirka, kurioje tu likdavai, palikdavo vis mažiau tavęs paties, ir vis daugiau manęs.

kur tu dabar? niekas tavęs nematė jau metų metus. Tik mane.

Tik mane.

Kas gali būti naujo gyvenime? Ta pati žemė po kojomis, tas pats dangus virš galvos, tos pačios šiukšlės viduje. Naujienos? nejuokinkit. Tai net ne gyvenimo ciklai, nes ciklai implikuoja judėjimą, tegul ir ratais, tai tiesiog gyvenimo užutekis, vietinės reikšmės daug metų nevalytas kiemo tvenkinys, paprastų, Jablonskio nesugadintų žmonių vadinamas kūdra.

Neriam?

Tamsus žalias vanduo suraibuliuoja virš galvos. Tamsu - nors į akį durk. Stovinčio vandens smarvė smelkiasi į šnerves, ausų angas, akis; noras įkvėpti nepakeliamai degina krūtinę, kol galiausiai nesuvaldytas refleksas atidaro šliužą, sudeginto oro burbulas, išsiveržęs iš burnos, iškyla aukštyn, o sunkus žemiškas kūnas lėtai sminga į tamsią bedugnę.

Jauku grįžus į tikruosius namus, vienodus visiems, kurie nors akimirką lietė šį pasaulį.

Bet ką gali pasakyti apie tai, kai vidinė visata prasisuka priešingai entropijai krypčiai, kai vienas po kito pametami matavimai, kai tobuli rutuliai tampa hipersferomis, nykstančiomis į Euklidinius apskritimus, susitraukiančiais į vieno matavimo tašką ir galiausiai atsiremiančiu į lygybės ženklą?
Vienoje pusėje - pilnas π, kitoje - "niekas", iš kurio baisiose kančiose užgimė visata.
Bet ką gali pasakyti apie tai, kai tavo rankose - pilnas atsakymas į visus, visus, visus klausimus? "=" ir tyla.

Už lango - žemojo fronto kraštelis, ciklono pranašas, merkiantis miško samanų kempinę, pripildantis vakarinių kamščių gatves lempų atspindžiais nuo šlapio asfalto, pilkumoje paslepiantis horizontą ir užtraukiantis visą dangų.

Netiesa tai. Už lango - anticiklonas visu gražumu, aukštasis frontas, šaltais spinduliais nutvieskiantis žemę.

Netiesa ir tai. Pusrūsio prieblandoje nuo už mažo užtaisyto fanieros lakštu langelio slypinčios tamsos paskutinius jaukumo likučius bando apsaugoti maža silpnai bešviečianti kaitrinė lemputė.
Manęs nėra nei ten, nei ten, nei ten. Apskritai yra tik įkyrus cypimas 50 ir 22 tūkstančių hercų diapazone - vienam smilkiny - ir noras būti kur nors, kas nėra "čia ir dabar" kalėjimas.
"Čia ir dabar", pasikartosiu sau, kad nepamirščiau niekad - vieta ir laikas, kur esu aš. Nenori "čia" - nebūk, nenori "dabar" - nebūk. Be pirmo asmens šie dalykai devalvuoja greičiau negu zimbabvės doleris. Todėl sakau savo galvai - nešk mane, meldžiuosi į vienintelį dalyką, kuris iš gretimų pasaulių atneša gaivaus oro gurkšnį - ir pasineriu į tranzitinį pasaulėlį.

Hermetiška čia! Apleisti gamyklos pastatai tuščių langų akiduobėmis žiūri į išrudavusių varpučių lauką ir sueižėjusių betono plokščių aikštę. Dangus pilkas, bet ne debesimis: jo kūrėjas patingėjo poros potėpių ir visas skliautas yra tobulai vienspalvis. Tarp didžiulių užantspauduotų angarų galėtų būti skersvėjis, jeigu čia esantis oras būtų kada nors judėjęs - o ko jam judėti, jei čia niekada nieko nebuvo. Betoninė siena slepia trapią šios visatėlės egzistenciją nuo to, kas šitoje vietoje yra dangus - pilkos nebūties, iš kurios trumpai egzistencijos akimirkai visa tai, kas čia yra ištraukei tu, ir kur visa tai jau greitai dings, vos tik vaizdinys tavo galvoje ims irti.
Žiūrėk, jau pilkuma ėda tai, kas buvo. Dar viena mažytė visata pamažu užleidžia vietą tam, ką mes laikome tvirtu ir tikru pasauliu, sėkmingai užsimerkdami tam faktui, kad jis tiek tvirtas ir realus, kaip mano, tavo, mūsų mėsos apvalkalai, mintys, pojūčiai. Ir kur tas skirtumas tarp mano, tavo, mūsų? Norai, mintys, pojūčiai - banalus klausimas, kurio neatsakysi jau taip paprastai: ar žmogaus siela slypi tik it šiaurės pašvaistė besiplaikstančiame funkcinio rezonanso atvaizde?
Jeigu taip, ar aš galiu būti tu ir mes galime būti viename kūne vienu protu arba daugybėje kūnų viena siela?
Jeigu taip, ar aš galiu būti viena su viskuo: "aš" - iš kiekvienos visatoje esančios pačios elementariausios dalelės?

Ir ką daryti, jeigu taip jau yra?

Po medžiu guli mažas kačiukas. Šlapias visas, nors aplinkui - tvankuma prieš pat lietų. Iš tamsaus dangaus vakaruose jau keliauja drėgmės, nuplausiančios karštas dulkes nuo veido, kvapas. O jis guli ir nejuda. Nusisukęs į medį tarytum miega. O yra kitaip.
Ir kas kaltas? Gali keisti savo požiūrį, kiek tinkamas, visvien liūdna. Tokia jau ši visata.
Nusisuk, nežiūrėk.