mastermind_haz: (Default)
2020-03-11 11:58 am

(no subject)


Begalinio kosminio humoro kasyklos.
Įrankius prašome atsinešti patiems.
mastermind_haz: (Default)
2017-04-19 03:51 pm

Hey buddy

Imi kauliukus į ranką, supurtai, ir meti. Du vienetai. Gyvenimas po juodu gobtuvu iššiepia dantis. Kaulinis pirštas pastumia rikį. Karalius pavojuje. Imi kauliukus į ranką, supurtai ir nemeti. O jei vėl du vienetai? Kas tada?

Ir, tegul ir trumpam, pilka visata sustingsta tarsi pigi videojuosta iš nuomos punkto. Kažkur apatiniame kairiame kampe dreba vizualinis artefaktas, ir galima įkvėpti, ir prisiminti visa tai, ką lengva ranka išmetei tam, kad būtų lengviau; kad gyvenimas būtų paprastesnis. Ir iš tiesų visi tie dalykai nebuvo svarbūs, nebuvo geri, nebuvo verti jų laikytis įsikibus - budistai teisūs - ir tai, kad viskas tuščia, tereiškia tai, kad nebėra ką prarasti. Arba tai, kad yra daug vietos kažkam - bėda tame, kad mesdamas lauk supranti, kad dalykų, kurie svarbūs, kurie geri, kurie verti - ne tiek daug, kad būtų galima švaistyti jėgas tik tam, kad galų gale išmestum ir juos.

Kauliukai šyla delne. Rodos, jų akys (ypač vienetai) jau įkaitę iki raudonumo. Ilgai neišsilaikyti.

O tada kyla klausimas - o išvis, kam? Jeigu šita visata yra tuščia, tamsi, negyva, joje nėra nė krislo džiaugsmo, tik kančia - kam? Koks aklas pusprotis sadistiškas dievas sukūrė šitą ašarų pakalnę, įmetė tave ir mane čia savo pramogai ir tiesiog patogiai užmiršo? Argi vienintelė išeitis yra tik ridenti kauliukus žaidžaint šachmatus su mirtimi, apsimetusia gyvenimu? Nors koks skirtumas, visi seniai žino, kad gyvenimas ir mirtis yra to paties medalio dvi pusės; kad šitą ašarų pakalnę, šitą tuščią, tamsią, negyvą visatą susikūrėme patys, tam, kad, kankindami save, patys patirtume sadistinį malonumą - kad pateisintume savo pačių sau išsikeltus kaltinimus; štai - prigimtinė mūsų pačių susikurta nuodėmė ir išdidus išėjimas iš Edeno Dievą pavertus atpirkimo ožiu - „buvome išvaryti...“; ir kad puslapis, kurį rašome knygoje, kurią pradėjo ir pratęs kiti, rašomas mūsų pačių rankomis.

Delną degina nepakeliamai; atsigniaužia pirštai ir iki raudonumo įkaitę kauliukai krenta žemyn. Kaukolė po juodu gobtuvu tuščiomis akiduobėmis seka juos žemyn. Vienetas. Ir... dvejetas. Karaliaus lentoje niekada iš tiesų nebuvo. Dalykai, kuriuos išmetei, labiau reikalingi kitiems, negu tau. Jų vertė matuojama tavimi - patyrimu ir prisiminimais; joks dalykas nėra vertas pats iš savęs. Gyvenimas - tiesiog veidrodžių labirintas, kuriame pats esi ir vaizdas, ir atspindys, ir veidrodis, ir durys, virš kurių kabo prieblandoje švytintis žalias išėjimo ženklas.
mastermind_haz: (sjujisaid)
2015-06-25 11:05 pm

poor little ghost boy, let me be your human toy

poor little ghost boy,
let me be your human toy


maža balta piliulė. Ne man - pasauliui. Kad pasitrauktų, kad nebebūtų toks grėsmingas, kad būtų nors kiek minkštesnis ir nors šiek tiek labiau pakeliamas.

žiūriu žmogui į akis nenorėdamas nieko pasakyti. Nėra to ryšio, kuris leistų akimirkai nustoti apsimetinėti, kad esu ne toks, koks nesu. Visatos dydžio bedugnė, atsivėrusi viduje, plečiasi. Visi mano žodžiai, visos mintys ir norai - joje. Keturios sienos - tarp manęs ir pasaulio. Neperžengiama praraja tarp to, kas skaito, ir to, kas rašo. Nepataisomas atotrūkis nuo "tu" ir "aš".

taip, čia aš žiūriu į tavas akis. Nieko nenoriu pasakyti, nes pasakyti nebeturiu ką. Niekada ir neturėjau. Visada tavo mintys buvo mano žodžiai. Aš tebuvau bendrininkas tau, kalbantis įrankis tam, kuris kadaise nuėjo į mišką (aš neatsimenu), pakabino ant medžio šaldytą vištą (aš neatsimenu) ir apsikeitė vietomis su manimi - ir aš atmerkiau akis laukymėje, vis dar atsimindamas, kaip lašais liečiau medžių viršūnes bėgdamas virš tavęs - bijančio ir smalsaus ir bandančio įtikinti save - koncentriniais ratais.

tu likai ten tik tam, kad akimirkomis sugrįžtum į kūną, kuris kadaise buvo tavo. Kviesdavau tave darydamas tai, ką darei tu tik tam, kad paliktum dar gabalėlį savęs vienoje amžinoje akimirkoje. Ir su kiekviena ta akimirka, kurioje tu likdavai, palikdavo vis mažiau tavęs paties, ir vis daugiau manęs.

kur tu dabar? niekas tavęs nematė jau metų metus. Tik mane.

Tik mane.
mastermind_haz: (Default)
2015-06-02 03:23 pm

Apie tai, kaip būna, kai nebelieka ką sakyti

Būna taip, kad vienu metu užsidaro visos durys, išskyrus tas, kurios veda žemyn. Tada imama virvė ir keliaujama žemyn, per alternatyvias vieno kambario visatas. Viename sienos žalios, kitame raudonos, dar žemiau - juodos, o pačiam pačiam dugnų dugne slypi mažas smala išteptas mažytis ambasadoriaus kambarėlis. Jame - griaučiai. Ant jų - pelėsis: ambasadorius, atstovaujantis kitai karalijai. Jis įmantriais ornamentais išsikėrojęs ir ant sienos, į kurią remiasi griaučiai: tai - jo atsakymas į klausimą, kurį kadaise uždavė žmogus, paaukojęs save atsakymui.

Kai jis nusileido į ambasadoriaus kambarėlį, ambasadorius snaudė nedidelėje Petri lėkštelėje. Žmogus įsidėjo jį sau į ausį, atsirėmė į sieną ir ėmė galvoti tik apie klausimą, nieko daugiau. Kuprinėje, kurią atsinešė su savimi, jis turėjo tik vandens; tai jam padėjo prasėdėti savaitę, kol ambasadorius aiškinosi, kas yra svarbu, o kas - ne; kadangi smala išteptame kambaryje buvo be galo tylu, žmogus net nepastebėjo, kaip iš jo pasaulio dingsta garsai, dėl to, kad buvo patyręs medituotojas, neatkreipė dėmesio, kaip po milimetrą prapuola kūnas; jo galvoje it mantra skambėjo vienintelis klausimas, ir kuo toliau, tuo lengviau darėsi jį kartoti; galiausiai sudžiūvusiame ir sulįsusiame kūne užgesusiomis akimis buvo gyvas tik klausimas, kuris kasdien vis trumpėjo, kol ir iš jo liko tik "?".

Jeigu žmogaus kaukolėje dar būtų likę nors truputį žmogaus, jis būtų pastebėjęs, kaip paskutinę akimirką klaustukas išsitiesia ir ambasadorius, gyvenantis ten, kur dūzgė neuronai, iš kito galo ima auginti atsakymą.
mastermind_haz: (Default)
2015-04-30 01:38 pm

o naujo kas?

Kas gali būti naujo gyvenime? Ta pati žemė po kojomis, tas pats dangus virš galvos, tos pačios šiukšlės viduje. Naujienos? nejuokinkit. Tai net ne gyvenimo ciklai, nes ciklai implikuoja judėjimą, tegul ir ratais, tai tiesiog gyvenimo užutekis, vietinės reikšmės daug metų nevalytas kiemo tvenkinys, paprastų, Jablonskio nesugadintų žmonių vadinamas kūdra.

Neriam?

Tamsus žalias vanduo suraibuliuoja virš galvos. Tamsu - nors į akį durk. Stovinčio vandens smarvė smelkiasi į šnerves, ausų angas, akis; noras įkvėpti nepakeliamai degina krūtinę, kol galiausiai nesuvaldytas refleksas atidaro šliužą, sudeginto oro burbulas, išsiveržęs iš burnos, iškyla aukštyn, o sunkus žemiškas kūnas lėtai sminga į tamsią bedugnę.

Jauku grįžus į tikruosius namus, vienodus visiems, kurie nors akimirką lietė šį pasaulį.

Bet ką gali pasakyti apie tai, kai vidinė visata prasisuka priešingai entropijai krypčiai, kai vienas po kito pametami matavimai, kai tobuli rutuliai tampa hipersferomis, nykstančiomis į Euklidinius apskritimus, susitraukiančiais į vieno matavimo tašką ir galiausiai atsiremiančiu į lygybės ženklą?
Vienoje pusėje - pilnas π, kitoje - "niekas", iš kurio baisiose kančiose užgimė visata.
Bet ką gali pasakyti apie tai, kai tavo rankose - pilnas atsakymas į visus, visus, visus klausimus? "=" ir tyla.
mastermind_haz: (Default)
2014-10-13 12:00 pm

antiparanoja

negalima nužudyti to, ko nėra.
-- Galėtų būti kinų patarlė.

Nueinančios pilnaties ištraukti žmonės iš vandens žiopčioja tarsi žuvys, įmestos į orą. Smulkūs smulkūs gabalėliai, smulkios smulkios it švitrinis popierius būties kalvelės, lašas po lašo ir

ir tu manai, kad gali man kažką papasakoti? Ne daugiau, negu aš tau, ne daugiau negu išprotėjęs bomžas saulės vartų arkoje prašantis smulkių pinigų, ne daugiau negu visata, užgriuvusi visus mus visu savo svoriu. Ir tu manai, kad mirtingoje mirtingųjų visatoje mirtingumas ir mirtis reiškia ką nors daugiau, negu plokštelės pabaigą? Я иду по льду последней реки, Оба берега одинаково далеки? Ir viskas yra susiję, ar kada nors pagalvojai, kad automobilių, kurie važiuoja pro tave, numeriai ne šiaip sau tokie ir iš tiesų yra vienas numeris, kuris atskleis tau jų paslaptį, ir tu tada žinosi, tavo rankose bus raktas ir tada spėsi pasielgti taip, kaip jie pasielgtų su tavimi, jei tu nežinotum jų paslapties, jei nenumatytum kito jų žingsnio, jei

jei būtum bodisatva, sėdėtum, mielasis, savo saulės spinduliuose šilumą skleisdamas; jei būtum YHWH paliestas, brangusai, tavo priešai ir tavo draugai dėl skirtingų priežasčių kraujais paplūdę negyvi būtų; jei mėlynąja Šivos energija kvėpuotum, tavo sielos jėga griautų ir statytų imperijas. Jei būtum niekas, būtum tas, kas esi iš tiesų - žinotum tikrąjį savo vardą.

ir tada niekas negalėtų tavęs nužudyti.
mastermind_haz: (Default)
2014-10-09 03:40 pm

the lowgrinder

Už lango - žemojo fronto kraštelis, ciklono pranašas, merkiantis miško samanų kempinę, pripildantis vakarinių kamščių gatves lempų atspindžiais nuo šlapio asfalto, pilkumoje paslepiantis horizontą ir užtraukiantis visą dangų.

Netiesa tai. Už lango - anticiklonas visu gražumu, aukštasis frontas, šaltais spinduliais nutvieskiantis žemę.

Netiesa ir tai. Pusrūsio prieblandoje nuo už mažo užtaisyto fanieros lakštu langelio slypinčios tamsos paskutinius jaukumo likučius bando apsaugoti maža silpnai bešviečianti kaitrinė lemputė.
Manęs nėra nei ten, nei ten, nei ten. Apskritai yra tik įkyrus cypimas 50 ir 22 tūkstančių hercų diapazone - vienam smilkiny - ir noras būti kur nors, kas nėra "čia ir dabar" kalėjimas.
"Čia ir dabar", pasikartosiu sau, kad nepamirščiau niekad - vieta ir laikas, kur esu aš. Nenori "čia" - nebūk, nenori "dabar" - nebūk. Be pirmo asmens šie dalykai devalvuoja greičiau negu zimbabvės doleris. Todėl sakau savo galvai - nešk mane, meldžiuosi į vienintelį dalyką, kuris iš gretimų pasaulių atneša gaivaus oro gurkšnį - ir pasineriu į tranzitinį pasaulėlį.

Hermetiška čia! Apleisti gamyklos pastatai tuščių langų akiduobėmis žiūri į išrudavusių varpučių lauką ir sueižėjusių betono plokščių aikštę. Dangus pilkas, bet ne debesimis: jo kūrėjas patingėjo poros potėpių ir visas skliautas yra tobulai vienspalvis. Tarp didžiulių užantspauduotų angarų galėtų būti skersvėjis, jeigu čia esantis oras būtų kada nors judėjęs - o ko jam judėti, jei čia niekada nieko nebuvo. Betoninė siena slepia trapią šios visatėlės egzistenciją nuo to, kas šitoje vietoje yra dangus - pilkos nebūties, iš kurios trumpai egzistencijos akimirkai visa tai, kas čia yra ištraukei tu, ir kur visa tai jau greitai dings, vos tik vaizdinys tavo galvoje ims irti.
Žiūrėk, jau pilkuma ėda tai, kas buvo. Dar viena mažytė visata pamažu užleidžia vietą tam, ką mes laikome tvirtu ir tikru pasauliu, sėkmingai užsimerkdami tam faktui, kad jis tiek tvirtas ir realus, kaip mano, tavo, mūsų mėsos apvalkalai, mintys, pojūčiai. Ir kur tas skirtumas tarp mano, tavo, mūsų? Norai, mintys, pojūčiai - banalus klausimas, kurio neatsakysi jau taip paprastai: ar žmogaus siela slypi tik it šiaurės pašvaistė besiplaikstančiame funkcinio rezonanso atvaizde?
Jeigu taip, ar aš galiu būti tu ir mes galime būti viename kūne vienu protu arba daugybėje kūnų viena siela?
Jeigu taip, ar aš galiu būti viena su viskuo: "aš" - iš kiekvienos visatoje esančios pačios elementariausios dalelės?

Ir ką daryti, jeigu taip jau yra?
mastermind_haz: (Default)
2014-08-27 04:00 pm

(no subject)

Užsimerkiu ir sakau savo galvai - nešk mane, kur manęs nėra.
Niekingai trumpą akimirką rodosi, kad tai pavyks.
mastermind_haz: (Default)
2014-08-12 01:47 pm

(no subject)

Po medžiu guli mažas kačiukas. Šlapias visas, nors aplinkui - tvankuma prieš pat lietų. Iš tamsaus dangaus vakaruose jau keliauja drėgmės, nuplausiančios karštas dulkes nuo veido, kvapas. O jis guli ir nejuda. Nusisukęs į medį tarytum miega. O yra kitaip.
Ir kas kaltas? Gali keisti savo požiūrį, kiek tinkamas, visvien liūdna. Tokia jau ši visata.
Nusisuk, nežiūrėk.
mastermind_haz: (Default)
2014-05-23 11:42 am

Lygybės

Visi žino, kad yra tekstai. Tekstuose guli idėjos, mintys, sakiniai, žodžiai ir panašus šlamštas. Yra kažkas, kas tuos tekstus rašo. Pavyzdžiui vienas toks Daniila. Rašo jis tekstą, sakykim, apie iš balkonų krentančias senes. Arba žmogų, geriantį spiritą tobuloje neegzistencijoje.
Ir ką mes galime apie jį pasakyti kaip apie žmogų? Kad jis matė iš balkonų krentančias senes arba žmogų, geriantį spiritą tobuloje neegzistencijoje? Kad jis greičiausia ne katalikas, kad greičiausiai pagal pilietybę priklausė Rusijos TFSR, potencialiai žydų tautybės, nes kas čia per vardas - Daniila, dargi su dviem "i", o ir tekstai tokie, tarsi Pilypo iš olandiškų kanapių plantacijos, bet kokios dar olandiškos kanapės 1926-31 metais Rusijos TFSR, taigi - potencialiai žydų tautybės. Ir tai - apie Rusijos TFSR pasufleravo ne tekstas, o, įsivaizduokite, anotacija ant knygos nugarėlės. Naudinga ir patikima informacija. Ar iš jo tekstų galime pasakyti, kad jis mėgo senas moteris, kurios nuolatos juose figūruoja ir neretai numiršta? Galbūt. O kokias bandeles jis mėgo ir kuri buvo jo mėgstamiausia parduotuvė Maskvoje? Ar jis rūkė cigaretes ir ar per dieną išgerdavo daugiau negu decilitrą degtinės?
O dabar įsivaizduokite - atsirado žmonių, kurie tuos tekstus perskaitė, padarė išvadas, ir 1931 metais jį suėmė už antivalstybinę veiklą. Kaip įrodymus pateikė tuos pačius tekstus. Ir ką reikėjo galvoti Daniilai? Daniila pasislėpė ir ėmė rašyti it vagis - susikūprinęs ir paslapčia, naktimis.
Tai nepadėjo, ir jį, apkaltinę išdavyste, uždarė į ligoninę. Psichiatrinę. Kur jis ir numirė 1942-ais.
Kodėl? Sako, norėjo valgyti taip, kad noras pasidarė nesuderinamas su gyvenimu ir vargšas Daniila pasimirė. Bet esmė ne tame. Esmė net ne tame, kad prisidirbo jis tekstus pasirašinėdamas savo vardu.
Esmė tame, kad kažkas kažkur padėjo lygybės ženklą tarp teksto, autoriaus ir žmogaus. O gi realybė yra tokia, kad tekstas, vos tik autorius jį išguldo į raides, pasielgia it paukštis atidarius narvo duris - tiek autorius jį ir temato. O skaitytojas, tarp kitko, nemažiau kaltas visame purviname tekstų reikale, viena ausimi klauso, kaip anava tam medy tekstas treliuoja ulbuoja. Neklausytų - ir bėdos nebūtų, bet jis klauso, net galvelę šonu pakreipęs, ir savo mintis mintydamas mąsto apie ką tekstas treliuoja. Ar žinojote, beje, kad vienas toks Rėjus B., kadaise rašęs kronikas apie ketvirtąją planetą, buvo pataisytas poros konsensusą pasiekusių kritikų - esą savo knygoje apie gaisrininkus, deginusius knygas, jis parašęs visai ne apie tai, apie ką patsai teigia esąs parašęs. Štai taip, reiškias, paulbėjo tas jo iš narvelio paleistas paukštis.
O ir autorius nuo žmogaus esti per akmens metimo atstumą. Anava, vienas toks blogeris, aršiai besireiškiantis įvairiuose komentaruose ir laikas nuo laiko visus iškeikiantis nenormatyvinės kalbos tekstais savo tinklaraštyje sutiktas pasirodo besąs labai mandagus ir netgi kraštutinai kuklus žmogus, linkęs žiūrėti į savo batų nosį. Matot, kaip būna.
Na o jeigu jau pradėt dėliot lygybes, tai, brangus skaitytojau, geriau pažvelkime budistiškai-induistiškai: viskas yra viena ir visi mes, vaizdžiai kalbant, vieno kraujo.
Tik tiek.