Apr. 19th, 2017

Hey buddy

Apr. 19th, 2017 03:51 pm
mastermind_haz: (Default)
Imi kauliukus į ranką, supurtai, ir meti. Du vienetai. Gyvenimas po juodu gobtuvu iššiepia dantis. Kaulinis pirštas pastumia rikį. Karalius pavojuje. Imi kauliukus į ranką, supurtai ir nemeti. O jei vėl du vienetai? Kas tada?

Ir, tegul ir trumpam, pilka visata sustingsta tarsi pigi videojuosta iš nuomos punkto. Kažkur apatiniame kairiame kampe dreba vizualinis artefaktas, ir galima įkvėpti, ir prisiminti visa tai, ką lengva ranka išmetei tam, kad būtų lengviau; kad gyvenimas būtų paprastesnis. Ir iš tiesų visi tie dalykai nebuvo svarbūs, nebuvo geri, nebuvo verti jų laikytis įsikibus - budistai teisūs - ir tai, kad viskas tuščia, tereiškia tai, kad nebėra ką prarasti. Arba tai, kad yra daug vietos kažkam - bėda tame, kad mesdamas lauk supranti, kad dalykų, kurie svarbūs, kurie geri, kurie verti - ne tiek daug, kad būtų galima švaistyti jėgas tik tam, kad galų gale išmestum ir juos.

Kauliukai šyla delne. Rodos, jų akys (ypač vienetai) jau įkaitę iki raudonumo. Ilgai neišsilaikyti.

O tada kyla klausimas - o išvis, kam? Jeigu šita visata yra tuščia, tamsi, negyva, joje nėra nė krislo džiaugsmo, tik kančia - kam? Koks aklas pusprotis sadistiškas dievas sukūrė šitą ašarų pakalnę, įmetė tave ir mane čia savo pramogai ir tiesiog patogiai užmiršo? Argi vienintelė išeitis yra tik ridenti kauliukus žaidžaint šachmatus su mirtimi, apsimetusia gyvenimu? Nors koks skirtumas, visi seniai žino, kad gyvenimas ir mirtis yra to paties medalio dvi pusės; kad šitą ašarų pakalnę, šitą tuščią, tamsią, negyvą visatą susikūrėme patys, tam, kad, kankindami save, patys patirtume sadistinį malonumą - kad pateisintume savo pačių sau išsikeltus kaltinimus; štai - prigimtinė mūsų pačių susikurta nuodėmė ir išdidus išėjimas iš Edeno Dievą pavertus atpirkimo ožiu - „buvome išvaryti...“; ir kad puslapis, kurį rašome knygoje, kurią pradėjo ir pratęs kiti, rašomas mūsų pačių rankomis.

Delną degina nepakeliamai; atsigniaužia pirštai ir iki raudonumo įkaitę kauliukai krenta žemyn. Kaukolė po juodu gobtuvu tuščiomis akiduobėmis seka juos žemyn. Vienetas. Ir... dvejetas. Karaliaus lentoje niekada iš tiesų nebuvo. Dalykai, kuriuos išmetei, labiau reikalingi kitiems, negu tau. Jų vertė matuojama tavimi - patyrimu ir prisiminimais; joks dalykas nėra vertas pats iš savęs. Gyvenimas - tiesiog veidrodžių labirintas, kuriame pats esi ir vaizdas, ir atspindys, ir veidrodis, ir durys, virš kurių kabo prieblandoje švytintis žalias išėjimo ženklas.

Profile

mastermind_haz: (Default)
mastermind_haz

April 2017

S M T W T F S
      1
2345678
9101112131415
161718 19202122
23242526272829
30      

Most Popular Tags

Page Summary

Style Credit

Expand Cut Tags

No cut tags
Page generated Sep. 23rd, 2017 12:44 pm
Powered by Dreamwidth Studios