Oct. 9th, 2014

mastermind_haz: (Default)
Už lango - žemojo fronto kraštelis, ciklono pranašas, merkiantis miško samanų kempinę, pripildantis vakarinių kamščių gatves lempų atspindžiais nuo šlapio asfalto, pilkumoje paslepiantis horizontą ir užtraukiantis visą dangų.

Netiesa tai. Už lango - anticiklonas visu gražumu, aukštasis frontas, šaltais spinduliais nutvieskiantis žemę.

Netiesa ir tai. Pusrūsio prieblandoje nuo už mažo užtaisyto fanieros lakštu langelio slypinčios tamsos paskutinius jaukumo likučius bando apsaugoti maža silpnai bešviečianti kaitrinė lemputė.
Manęs nėra nei ten, nei ten, nei ten. Apskritai yra tik įkyrus cypimas 50 ir 22 tūkstančių hercų diapazone - vienam smilkiny - ir noras būti kur nors, kas nėra "čia ir dabar" kalėjimas.
"Čia ir dabar", pasikartosiu sau, kad nepamirščiau niekad - vieta ir laikas, kur esu aš. Nenori "čia" - nebūk, nenori "dabar" - nebūk. Be pirmo asmens šie dalykai devalvuoja greičiau negu zimbabvės doleris. Todėl sakau savo galvai - nešk mane, meldžiuosi į vienintelį dalyką, kuris iš gretimų pasaulių atneša gaivaus oro gurkšnį - ir pasineriu į tranzitinį pasaulėlį.

Hermetiška čia! Apleisti gamyklos pastatai tuščių langų akiduobėmis žiūri į išrudavusių varpučių lauką ir sueižėjusių betono plokščių aikštę. Dangus pilkas, bet ne debesimis: jo kūrėjas patingėjo poros potėpių ir visas skliautas yra tobulai vienspalvis. Tarp didžiulių užantspauduotų angarų galėtų būti skersvėjis, jeigu čia esantis oras būtų kada nors judėjęs - o ko jam judėti, jei čia niekada nieko nebuvo. Betoninė siena slepia trapią šios visatėlės egzistenciją nuo to, kas šitoje vietoje yra dangus - pilkos nebūties, iš kurios trumpai egzistencijos akimirkai visa tai, kas čia yra ištraukei tu, ir kur visa tai jau greitai dings, vos tik vaizdinys tavo galvoje ims irti.
Žiūrėk, jau pilkuma ėda tai, kas buvo. Dar viena mažytė visata pamažu užleidžia vietą tam, ką mes laikome tvirtu ir tikru pasauliu, sėkmingai užsimerkdami tam faktui, kad jis tiek tvirtas ir realus, kaip mano, tavo, mūsų mėsos apvalkalai, mintys, pojūčiai. Ir kur tas skirtumas tarp mano, tavo, mūsų? Norai, mintys, pojūčiai - banalus klausimas, kurio neatsakysi jau taip paprastai: ar žmogaus siela slypi tik it šiaurės pašvaistė besiplaikstančiame funkcinio rezonanso atvaizde?
Jeigu taip, ar aš galiu būti tu ir mes galime būti viename kūne vienu protu arba daugybėje kūnų viena siela?
Jeigu taip, ar aš galiu būti viena su viskuo: "aš" - iš kiekvienos visatoje esančios pačios elementariausios dalelės?

Ir ką daryti, jeigu taip jau yra?

Profile

mastermind_haz: (Default)
mastermind_haz

April 2017

S M T W T F S
      1
2345678
9101112131415
161718 19202122
23242526272829
30      

Most Popular Tags

Page Summary

Style Credit

Expand Cut Tags

No cut tags
Page generated Jul. 25th, 2017 10:41 am
Powered by Dreamwidth Studios